Išplėstinė paieška
 
 
 
Pradžia>Lietuvių kalba>Meilės tema tautosakoje
   
   
   
-1
naudingas 0 / nenaudingas -1

Meilės tema tautosakoje

  
 
 
123456789
Aprašymas

Įvadas. Jaunuolių romantinės meilės pasireiškimas. Meilės ir jaunimo dainos. Išvados.

Ištrauka

Tautosaka skirstoma į dvi pagrindines dalis, rūšis: pasakojamąją ir dainuojamąją. Pasakojamosios tautosakos žanrai – pasaka, sakmė, padavimas, anekdotas. Dainuojamosios – daina, sutartinė, rauda. Turtingiausia, savičiausia ir vertingiausia lietuvių tautosakos dalis - dainuojamoji tautosaka, kuri, anot folkloristų, ypač suklestėjo XVI a. pab. – XVII a.
Į liaudies kūrybą ne visada buvo žiūrima kaip į vertybę, kažkada ji laikyta "niekais", atgyvena. Susidomėjimas tautosaka Europoje padidėjo XVIII amžiuje. Ją imta užrašinėti, publikuoti. Dėmesys lietuvių liaudies dainoms radosi pradėjus tyrinėti lietuvių kalbą. Mažosios Lietuvos evangelikų kunigas Pilypas Ruigys 1747 m. parašė lietuvių kalbos žodyną, į kurį įdėjo tris dainas – kalbos senumui ir skambumui pailiustruoti.
Tautosakos kūriniai, ypač dainos, būdavo atliekamos tam tikru metu, tam tikroje situacijoje, susijusios su gamtos ciklu ir su žmogaus darbų tikslu bei asmeninio gyvenimo įvykiais. Dėl to dainos skirstomos į tokias temines grupes kaip darbo dainos, vestuvių dainos, kalendorinių apeigų ir t.t. Mažesnes grupes sudaro jaunimo, vaikų, meilės dainos ir kitos. Norint suvokti liaudies dainos turinį, meninį savitumą, būtina žinoti apie jos atsiradimo ir atlikimo aplinkybes.
Simbolių reikšmė lietuvių liaudies dainose taip pat labai svarbi. Simbolis suteikia daugiau minčių ir jausmų, negu galima įrodyti. Tikruose simboliuose vaizdas nėra statiškas, jis įgyja daug jėgų ir tai skatina jo veikimo galią įvairiomis kryptimis.
Abipusis jaunuolių susižavėjimas, pereinantis į vienas kito idealizavimą, laikomas romantinės meilės pradžia. Tuomet pamilto asmens paprasčiausi veiksmai atrodo nepaprasti ir labai reikšmingi. Tokiais pat tampa ir mylinčiojo lūpomis ištarti žodžiai. XX a. Suvalkijos ir Žemaitijos kaime ne vieną įsimylėjėlį jaudino iš mylimojo išgirstas švelnus kreipinys ,,brangute", ,,brangiausias", ,,meilute", ,,meiliausias". Neretai mylimieji vienas į kitą kreipdavosi mažybiniais vardais: Mariute, Vaciukai, Antosėle, Petreli. XX a. 3-5-ajame dešimtmetyje tiek Suvalkijoje, tiek Žemaitijoje jaunuoliai kartais vienas kitą vadindavo deminutyvais: "širdele mano", "saulele", "pupuliuk", "aukseli". Kai kada buvo galima išgirsti kreipinius "levandrėle", "bijūnėli". Visa tai rodo, kad jaunų žmonių širdyse dar buvo gyva tradicinė kaimo kultūra. ...

Rašto darbo duomenys
Tinklalapyje paskelbta2011-03-31
DalykasLietuvių kalbos referatas
KategorijaLietuvių kalba
TipasReferatai
Apimtis6 puslapiai 
Literatūros šaltiniai3
Dydis13.1 KB
AutoriusKamile
Viso autoriaus darbų1 darbas
Metai2008 m
Klasė/kursas9
Mokytojas/DėstytojasBuivydienė
Švietimo institucijaGargždų "Vaivorykštės" gimnazija
Failo pavadinimasMicrosoft Word Meiles tema tautosakoje [speros.lt].doc
 

Komentarai

Komentuoti

 

 
[El. paštas nebus skelbiamas]

 
 
  • Referatai
  • 6 puslapiai 
  • Gargždų "Vaivorykštės" gimnazija / 9 Klasė/kursas
  • Buivydienė
  • 2008 m
Ar šis darbas buvo naudingas?
Taip
Ne
0
-1
Pasidalink su draugais
Pranešk apie klaidą