Išplėstinė paieška
 
 
 
Pradžia>Lietuvių kalba>Tradicinių keiksmų formulės frazeologizmų žodyne
   
   
   
naudingas 0 / nenaudingas 0

Tradicinių keiksmų formulės frazeologizmų žodyne

  
 
 
1234567891011121314151617181920212223242526272829303132333435363738394041424344454647484950515253545556575859606162636465666768697071727374757677787980
Aprašymas

Pratarmė. Įvadas. Pejoratyvinės reikšmės frazeologiniai junginiai taikomi žmogaus apibūdinimui. Junginiai su intensifikatoriumi. Junginiai su kūno dalių pavadinimais. Junginiai su daiktų pavadinimais. Junginiai su gyvūnų pavadinimais. Junginiai su žodžiais, reiškiančiais gyvūnų atributiką, jų kūno dalis. Junginiai su gamtos reiškinius reiškiančiais žodžiais. Junginiai su ligų pavadinimus reiškiančiais žodžiais. Kiti junginiai. Siunčiamojo pobūdžio formuliniai keiksmai. Junginiai su mitologinių personažų pavadinimais. Junginiai su mitologinių personažų atributų pavadinimais. Junginiai su vietų pavadinimais. Junginiai su gamtos reiškinių pavadinimais. Junginiai su nelaimių pavadinimais. Junginiai su kūno dalių pavadinimais. Junginiai su prieveiksmiais ir prielinksninėmis konstrukcijomis, reiškiantys linkėjimą prasmegti. Junginiai su gyvūnų pavadinimais. Junginiai su daiktų pavadinimais. Junginiai su veiksmų pavadinimais. Kiti junginiai. Blogo linkintys formuliniai keiksmai, prakeikimai. Išvados. Priedai (3 lentelės).

Ištrauka

Kalba, pasak Haidegerio, - būties namai . Per ją atsiskleidžia žmogaus mąstymas ir kultūra. Frazeologiniai junginiai – savotiški kalbos krisleliai, atskleidžiantys visą kalbos grožį, jos vaizdingumą. Tik tokių junginių dėka, mes turime galimybę prisiliesti prie ilgus šimtmečius saugotų tautos kultūros lobių, išlaikiusių jos išmintį ir patirtį. J. Pikčilingio (1975, 363) teigimu, tai viena iš kategorijų, išryškinanti, kas nacionalinėje kalboje yra specifiška. Jie leidžia mums suprasti, koks yra konkrečios kalbos charakteris ir fizionomija.
Kaip žinia, kiekvienoje kultūroje gausiai vartojami keiksmažodžiai ir keiksmai. Tai žodžiai, kurie įvairiuose šaltiniuose apibūdinami panašiai, tačiau tuo pat metu ir skirtingai. Štai LKŽ pateikiamos dvi šio žodžio reikšmės. Ten rašoma, kad keiksmas - tai keikimas, keikimo žodis arba prakeikimas, pasmerkimas (LKŽ, V, 486), o keiksmažodis – keiksmo žodis (LKŽ, V, 486). Atrodytų, kad reikšmė ta pati, tačiau juk puikiai žinome, kad keiksmas ir keiksmažodis – dvi skirtingos sąvokos. Keiksmažodis – vienas žodis, o keiksmas – keli žodžiai, kuriais nusikeikiama. Tai gali būti ir frazeologinis junginys. Tačiau nepaisant šio menko išraiškos formos skirtumo pastebima, kad šiomis sąvokomis apibrėžiami kalbos reiškiniai atlieka tą pačią emocinės iškrovos funkciją. Juk tai įžeidžiantys žodžiai ar posakiai, kuriais išreiškiamas staiga susikaupęs piktumas ar nepasitenkinimas. Keikdamasis žmogus dažniausiai reiškia savo piktus linkėjimus kitam žmogui (Kad tave dundulis sutriuškintų! Ut.; O, kad tave paralius sutrauktų! Kp.), jį plūsta ir niekina (Oi tu stuobry netašytas! Klvr.; O čia dabar kas, tu tinginių pantis! V.Kudir.). Tokie žodžiai ar junginiai vartojami net ir tada, kai staiga patiriama kokia nesėkmė ar užplūsta nemalonūs jausmai.
Pastebima, kad tokių žodžių vartojimas būdingas kiekvienai kultūrai ir tautai. Skiriasi tik sferos, iš kurių tie žodžiai pasirenkami, ir vaidmenys, kuriuos keiksmai atlieka kalbinėje bendruomenėje. Štai, pavyzdžiui, Lietuvoje vyrauja įvairaus tipo ir įvairios struktūros keiksmai. Žinoma, galbūt pagal vartojimo dažnumą pirmąją vietą užima svetimi, iš slavų, tiksliau rusų, kalbų atėję keiksmai, tačiau neretai išgirstami ir senieji lietuviški emocinę iškrovą atliekantys žodžiai ar žodžių junginiai. K. Grigo (1968, 65 – 66) teigimu, tokiuose keiksmuose persipina įvairių epochų liaudies pasaulėžiūros elementai, senojo pagoniško tikėjimo ir krikščionių religijos vaizdiniai. Neretai lietuvių keiksmuose minimos mitologinės būtybės – perkūnas (Trauk juos perkūnas, nebedirbsiu! Slml.), laumė (Ko slampinėji, kaip kelmų laumė?! Sd.; Ta laumės kultuvė ten dar vaikščios! Vs.), griebiamasi maginių skaičių (Tfu! Kad tave devynios... Na kas gi čia dabar taip išgąsdino? Švaist.; O kad tave šeši! Jš.). Visa tai siekia pagonybės laikus. Su krikščionybe siejasi dalis keiksmų, kuriuose minimas velnias (Eik tu, seni, po velniais apsisupęs kailiniais! Ds.), pragaras, pekla (Eikit į peklą autų skalbti Šv.; Eik tu į peklą velniams autų skalbti! End.). Kadangi keikimаsis vis tik yra tabu, dažnai keiksmai įgyja skirtingų variantų. Vengtini vartoti žodžiai keičiami kitais. Toks kaitos procesas vadinamas eufemistine substitucija , o žodžiai pakaitalai – eufemizmais. Jais dažniausiai keičiami žmogui pavojingų ir nemalonių gyvūnų pavadinimai (rupūžė keičiama žodžiu ruklėža, pvz., Tas rugienų ruklėža mūsų pupas sudraskė! Slnt.); vadinamieji disfemizmai - žodžiai, reiškiantys žmogaus kūno dalis, susijusias su tam tikrais fiziologiniais procesais: tuštinimusi, dauginimusi (ta vieta – lyties organai; Tegu ji tą savo turtą į tam tikrą vietą susikiša Vaičiūn. – užpakalis); pačių šių fiziologinių procesų pavadinimai (nuolydį nuleisti Varn. – nusišlapinti; Jau negerai kas su viduriais: antra diena oran neinu Mžš. – tuštintis; Ar ne tu šešką paleidai? Snt. – pagadinti orą); kai kurie gamtos reiškinių pavadinimai (perkūnas keičiamas žodžiais dundulis ar griausmas, pvz., Kad tave dundulis sutriuškintų! Ut.; Tegu jį griausmas Pn.); mitologinių būtybių pavadinimai (velnias keičiamas žodžiais paibelis, vencas, pvz., Eikit po paibelių. Taip mane supykdė, kad trenkiau duris ir išėjau... Švaist.; Tegu vencai Kt. ). Kadangi visi šie vartoti draudžiami ir neigiamą atspalvį turintys žodžiai būdingi keiksmams, verta paminėti, kad eufemistinė substitucija dažna ir formuliniuose keiksmuose. Ji yra pagrindinė formulinių keiksmų kitimo priemonė, dažniausiai pasireiškianti įvardijant mitines būtybes (pvz., velnią).
Be dažniausių leksinių eufemizmų, kalboje pasitaiko ir fonetinių bei darybinių žodžių – tabu švelnesnių pakaitalų. Tuomet vietoj vengtino vartoti mitinės būtybės pavadinimo tariamas jos epitetas (Kad jį kur nelabas patrauktų, tokį žmogų! Jnš.), koks nors švelnesnis pejoratyvas (Eik tu po bieso raišo! Nv., Eik tu po ubago raišo, niekų nekalbėjęs! Šts.) ar skolinys, kuris yra laikomas "gražesniu" už draudžiamąjį žodį (Kad tave kur ledokas Lp.). Neretai toks žodis yra pakeičiamas perkeltinės reikšmės žodžiu. Tuomet vietoj paties mitinio personažo pavadinimo metonimiškai pavartojamas jo gyvenamosios vietos pavadinimas (Kad juos kur raistas, tokius šalčius! Bgs.; E, kad tave purvas paimtų! Ds. ).
Fonetiniai eufemizmai vartojami taip pat pakankamai dažnai. Žinomi keli jų atsiradimo būdai. Pirmasis – kai sutampa pirmasis eufemizmo ir tabu žodžio skiemuo (Eik po veivelių! Krž.), antrasis – kai sutampa substituto ir draudžiamojo žodžio keletas garsų (Trauk jį vencai – tą velnią! Žal.; Vaje, tai graži, kad ją šimts vėgėlių! Gs.), ir toks darybos būdas, kai draudžiamasis žodis ir eufemizmas prasideda tokiu pat garsu (Tegu ją vanagas, tą širšę Ūd., Amerikas! Amerikas! Tegul šimtas vilkų, kas jį pramanė. Kiek ten mūsų svieto vargsta ir daugybė žuvo! Žem.). ...

Rašto darbo duomenys
Tinklalapyje paskelbta2007-12-18
DalykasLietuvių kalbos diplominis darbas
KategorijaLietuvių kalba
TipasDiplominiai darbai
Apimtis74 puslapiai 
Literatūros šaltiniai62 (šaltiniai yra cituojami)
Dydis177.72 KB
AutoriusEdita
Viso autoriaus darbų9 darbai
Metai2006 m
Klasė/kursas7
Mokytojas/DėstytojasDoc. B. Jasiūnaitė
Švietimo institucijaVilniaus Universitetas
FakultetasFilologijos fakultetas
Failo pavadinimasMicrosoft Word Tradiciniu keiksmu formules frazeologizmu zodyne [speros.lt].doc
 

Komentarai

Komentuoti

 

 
[El. paštas nebus skelbiamas]

 
 
  • Diplominiai darbai
  • 74 puslapiai 
  • Vilniaus Universitetas / 7 Klasė/kursas
  • Doc. B. Jasiūnaitė
  • 2006 m
Ar šis darbas buvo naudingas?
Taip
Ne
0
0
Pasidalink su draugais
Pranešk apie klaidą