Išplėstinė paieška
 
 
 
Pradžia>Lietuvių kalba>Viešosios kalbos struktūra
   
   
   
-4
naudingas 0 / nenaudingas -4

Viešosios kalbos struktūra

  
 
 
1234567891011
Aprašymas

Įžanga. Monologinių kalbų rūšys. Informacinės viešosios kalbos. Įtikinimo viešosios kalbos. Proginės viešosios kalbos. Kalbos sakymo procesas. Rengimasis kalbai. Kalbos rašymas. Kalbos sakymas. Klausytojų dėmesio valdymas ir reakcijos interpretavimas. Kalbėtojo balsas, intonacija. Neverbaliniai kalbos sakymo veiksniai (laikysena, gestai, mimika). Temos pasirinkimas. Kada ir kaip baigti kalbą. Išvados.

Ištrauka

Viešosios monologinės kalbos gali būti skirstomos pagal rengimo ir sakymo būdą, pagal temą ir adresanto profesiją ir pagal komunikacinį tikslą (funkciją). Pagal rengimo ir sakymo būdą monologinės kalbos yra skaitomosios, laisvosios ir improvizuojamosios. Pagal temą ir adresanto profesiją – akademinės, teisinės, bažnytinės, politinės, administracinės. Tačiau labiausiai viešosios monologinės kalbos ypatybes lemia ne tema, ne sakymo būdas, ne adresanto profesija, o komunikacinis tikslas (arba kitaip – funkcija). Pagal tikslą viešosios monologinės kalbos būna informacinės, įtikinimo ir proginės. Jomis siekiama atitinkamai paveikti protą, valią ir jausmus. Paprastai vienoje kalboje keliami keli tikslai (pagrindiniai, šalutiniai, tarpiniai), todėl šis skirstymas atspindi tik patį bendriausią tikslą.
Šios kalbos beveik visada iš anksto apmąstomos, parašomos ir skaitomos. Svarbiausia jų funkcija – informuoti klausytoją.
Adresanto tikslai įvairūs: pranešti, informuoti, supažindinti, paaiškinti, įrodyti, auklėti, mokyti, populiarinti kurios nors srities žinias, padėti suvokti, suprasti, rasti teisingą sprendimą.
Sarbiausios informacinių kalbų stilistinės ypatybės: logiška minties raiška, racionalumas ir ramumas, aiškumas, nuoseklumas, tikslumas, objektyvumas, dalykiškas apibendrinimas.
Svarbiausios informacinių kalbų rūšys: pranešimas, paskaita, pamoka, aiškinimas.
Tai pačios nuobodžiausios kalbos, todėl joms iliustruoti dažnai pasitelkiamos įvairialypės priemonės: įvairūs plakatai, skaidrės, filmuota medžiaga, garso įrašai. Pasitelkiamos priemonės labai priklauso nuo aiškinamo medžiagos.
Tai pačios įdomiausios ir sudėtingiausios kalbos, nes siekiama ne tik ką nors pranešti, bet ir priversti kaip nors pasielgti, primesti savo valią. Todėl siekiant didesnio paveikimo šios kalbos visada turi būti sakomos, o ne skaitomos.
Adresanto tikslai: kreiptis į klausytojų orumą, garbę, sąžinę, dorą, siekti paveikti mąstymą, įsitikinimus, nuomonę.
Svarbiausios įtikinimo kalbų stilistinės savybės: veržlumas, gyvastingumas, emocingumas, aistra.
Įtikinimo kalbose vartojamos kontakto su klausytojais figūros: kreipimasis, klausimas, abejojimas, priminimas, liepimas, įsakymas, kvietimas, maldavimas, raginimas, drąsinimas, pagalbos ir užtarimo prašymas, pasižadėjimas, įspėjimas, peikimas, niekinimas.
Įtikinimo kalbose vartojamos poveikio priemonės: racionalios (protą ir sąmonę veikiantys loginiai įrodymai, grindžiami faktais, dokumentais, citatomis) ir iracionalios (apeliuojama į orumą ir garbę, pateikiama žymių žmonių nuomonių, prisimenami priesakai ir įžadai.
Įtikinimo kalbos poveikio priemonės, stilistiniai ypatumai, sakymo maniera labai priklauso nuo adresato. Todėl kalbėtojas, rengdamasis šio tipo kalbai, privalo kuo geriau pažinti adresatą. ...

Rašto darbo duomenys
Tinklalapyje paskelbta2007-03-16
DalykasLietuvių kalbos referatas
KategorijaLietuvių kalba
TipasReferatai
Apimtis9 puslapiai 
Literatūros šaltiniai6
Dydis25.83 KB
AutoriusRaminta
Viso autoriaus darbų3 darbai
Metai2007 m
Klasė/kursas1
Mokytojas/Dėstytojasasist. Šventickienė
Švietimo institucijaLietuvos Edukologijos universitetas
Failo pavadinimasMicrosoft Word Viesosios kalbos struktura [speros.lt].doc
 

Panašūs darbai

Komentarai

Komentuoti

 

 
[El. paštas nebus skelbiamas]

 
 
  • Referatai
  • 9 puslapiai 
  • Lietuvos Edukologijos universitetas / 1 Klasė/kursas
  • asist. Šventickienė
  • 2007 m
Ar šis darbas buvo naudingas?
Taip
Ne
0
-4
Pasidalink su draugais
Pranešk apie klaidą